užkurinis

2 užkurìnis, -ė adj. (2) NdŽ 1. m. nuėjęs į žmonos ūkį, užkuriomis: Mirė tas užkurìnis brolis DūnŽ. Turėjo gyventi pas dukterį Oną, bet grįžo pas užkurinį žentą rš. 2. f. NdŽ, Gr, Trgn, Č tekėdama priimanti į savo namus vyrą: Merga užkurìnė buvo Pb. I man te piršo užkurìnę paną Pšš. Kaziuliai palaimino tą vieną savo dukterį užkurinę su jų pačių samdininku bernu A.Vien. | prk.: Užkurìnės (užpakalinės) durys NdŽ.